ŠOKIŲ KOLEKTYVUI "SINTUOLA -15"

Likimas, istorija ir Dievas davė mums šitą žemės lopinėlį, kuris turi tokį gražų vardą – Lietuva. Daugelis ją tapatina su ąžuolu, nelinkstančiu audroje, laiba nendrele, skalaujama smiltele ar net gulbe nebyle, tyliai priimančia visas skriaudas ir visą laiką mylinčia. Tai poetiniai apibūdinimai. Realybėje Lietuva – tai žmonės, kurie čia gyvena, ir žemė, už kurią jie turi būti atsakingi.

Ar daug tėvų, išėję šios dienos popietę su šeima pasivaikščioti, sugebės rišliai atsakyti savo smalsiems vaikams, kodėl visur kabo vėliavos? Ar dažna šeima surengs šventines vaišes? Ar jausime, kad šalis švenčia, o ne nuobodžiauja? Gali būti simbolių, istorijų, ceremonijų, mitų, tačiau tik nuo jų interpretacijos priklauso, kad visi šie sandai atgytų arba būtų primiršti.

Vasario tryliktosios popietę, Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga, į Sintautų kultūros centrą liaudiškų šokių šventėn „Saulės vartai“, susirinko liaudiško šokio mėgėjų meno kolektyvai iš Varėnos - pagyvenusių žmonių šokių kolektyvas „Kadagys“, vad. Ramunė Butkienė; Šakių – kultūros centro jaunimo ir „Varpo“ vidurinės mokyklos jaunių šokių kolektyvai „Pynė“, vad. Vitalija Venienė; Kudirkos Naumiesčio – kultūros centro jaunimo šokių kolektyvas, vad. Danutė Gineikienė; Gelgaudiškio vidurinės mokyklos jaunučių šokių kolektyvas, vad. Edita Balčiūnienė ir Sintautų – vyresniųjų šokių kolektyvas „Sintuola“, vad. Vida Čeplevičienė.

Renginio vedėja, Sintautų kultūros centro direktorė Laima Girdauskienė, scenon kviesdama sintautiškius, didžiuodamasi pristatė, kad „...šiandieną Sintautuose dviguba šventė. Sintuoiliškiai švenčia savo kūrybinės veiklos gimtadienį. Prieš penkiolika metų Vasario 16-ąją šioje, tuo laikmečiu nekūrenamoje scenoje, pirmą kartą, nedrąsiai pristatydami du šokius, save išdrįso parodyti Sintautų kultūros centro tautinių šokių kolektyvas. Jiems nuo pat susibūrimo dienos nenuilstamai vadovauja, dabar jau aukštąsias šokio studijas baigusi, vadovė Vida Čeplevičienė. Prieš penkerius metus kolektyvui suteiktas „Sintuola“ vardas.“

Gausiais žiūrovų aplodismentais buvo palydėtas kiekvienas šokis.

Šventės pabaigoje, Šakių rajono meras Juozas Bertašius, iškilmingai įteikė, Lietuvos liaudies kultūros centro Sveikinimo ir Padėkos raštus, pasirašytus direktoriaus Sauliaus Liausos, vyresniųjų šokių kolektyvui „Sintuola“ ir vadovei Vidai Čeplevičienei, 15-os metų kūrybinės veiklos proga.

Šakių rajono Mero padėkos raštais, už ilgametę, nuo pat kolektyvo įsikūrimo pradžios vystytą kūrybinę veiklą šokių kolektyve „Sintuola“, buvo apdovanoti Remigija ir Raimundas Matijošaičiai, Vidmantas Kuras ir Edmundas Čeplevičius. Už meilę liaudiškam šokiui ir jo puoselėjimą, Mero padėkos raštai buvo įteikti visiems kolektyvo „Sintuola“ šokėjams.

Šakių rajono savivaldybės administracijos kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė nuoširdžiai sveikino visus šventės dalyvius ir svečius, linkėjo nenuilstančios energijos, sveikatos, plačių užmojų ir patikino, kad ši šventė nebus vienkartinė Sintautų kultūros centre. Šokio kibirkštys įskeltos šiandieną, įžebs laužą, kuriame kas met liepsnos liaudiško šokio ugnis.

Sintuoliškius šiltais sveikinimo žodžiais sveikino Sintautų seniūnas Kęstutis Birbilas ir visi šventėje dalyvavę šokių kolektyvai.

Sintautų kultūros centro direktorė Laima Girdauskienė dėkojo šventės „Saulės vartai“ šokių kolektyvams ir jų vadovams, įteikdama padėkos raštus bei rėmėjų dovanas.

 Šventės „saulės vartai“ organizatoriai, o labiausiai „Sintuola“ vadovė Vida Čeplevičienė, dėkoja gausiam rėmėjų būriui: Šakių rajono merui Juozui Bertašiui, Žemės Ūkio Kooperatyvui „Sintautų pieninė“, Sintautų bendruomenės centrui, Sintautų seniūnui Kęstučiui Birbilui, verslininkėms Reginai Jucaitienei ir Violetai Šimkevičienei, ūkininkams Loretai ir Valdui Grabauskams, Dianai ir Valentinui Kamaičiams, Aldonai Naujokaitienei.

 Baigdama renginį, šventės vedėja pakvietė giliai susimąstyti, kokios prasmingos lietuvaitės moksleivės mintys: „...Tikiu, kad visą gyvenimą nugyvensiu Lietuvoje. Myliu Tėvynę. Noriu, kad visi mylėtų gimtąją žemę ir žodį. Tikiu, kad visi drauge, apsigaubę tikėjimu ir pasitikėjimu, užkopsime į didybės viršūnę. Ten, kur Vytautas buvo visus atvedęs. Ne, ne prie Juodosios jūros. Prie meilės, pagarbos ir supratimo jūros“.